„Alkestos“ administracijos vadovo Rimo Malaškevičiaus kasdienybė sukasi apie atsakomybę, sprendimus ir sudėtingus kelių bei tiltų statybos projektus. Užvėręs po darbo duris, jis panyra į visiškai kitą pasaulį, kuriame randa atokvėpį, ramybę ir įkvėpimą darbams. Kviečiame susipažinti su nuostabiu mūsų kolegos pomėgiu iš arčiau.

Šie inkilai nuotraukose – tai „Alkestos“ administracijos vadovo Rimo Malaškevičiaus kūriniai. Inkilus jis gamina laisvalaikiu ir dovanoja geriems žmonėms bei miško paukščiams. Beje, Rimo inkilai – nepaprasti. Jis yra sertifikuotas tautinio paveldo tradicinis amatininkas ir mažosios architektūros kūrėjas.

R. Malaškevičių kolegos pažįsta ne tik kaip puikų inkilų kūrėją, bet ir atsidavusį pelėdų globėją ir gelbėtoją. Apie tai byloja ne viena graži istorija.

„Viskas prasidėjo prieš dešimt metų, kai Alytaus rajone, Gervėnų kaime, nusipirkome sodybą su senu mokyklos pastatu. Nugriovę pastatą pamatėme ant elektros laidų tupinčią pelėdą. Tada ir supratau – sugriovėme pelėdos namus. Ir kad tai kompensuotume, iškėlėme sodyboje pelėdinį inkilą“, – prisimena Rimas.

Praėjo keleri metai ir tame inkile apsigyveno pelėda – gal net ta pati, kuri ir anksčiau sodyboje buvo įsikūrusi. O netrukus pelėda susilaukė ir pelėdžiukų.

Nuo to laiko R. Malaškevičiaus sodyboje kasmet apsigyvena ir peri pelėdos. Iš viso R. Malaškevičius savo sodyboje paukščiams yra surentęs gal keturiasdešimt inkilų, tačiau tik du iš jų yra pelėdiniai. Kaip sako Rimas, pelėdos kuria lizdus tik ne mažesniu kaip dviejų kilometrų spinduliu nuo kitų pelėdų lizdų – į savo teritoriją kitų neprisileidžia. Tad ir jo sodyboje kasmet gyvena ir peri tik viena pelėdų šeima.

Maždaug prieš ketverius metus vienas pelėdžiukas, dar neapsiplunksnavęs ir nemokėjęs skraidyti, iškrito iš lizdo. Rimas nelaimėlį pelėdžiuką ne tik rūpestingai gydė, maitino, bet ir išmokė skraidyti.

„Panašu, kad pelėdžiuką varnos užpuolė ir gerokai apkūlė, radome jį sužeistą. Ūkiniame pastate jį laikėme, buvome padarę ir voljerą lauke. Maitinome pelėdžiuką daugiausia jautiena ir vištiena. Kartais vištienos gabaliukus paserviruodavome pelės pavidalu: pririnkdavau šuns vilnos ir apvoliodavau joje mėsą – taip imituodavome pelę. Pelėdų virškinimo sistema specifinė – kailis natūraliai yra neatskiriama jų mitybos dalis, todėl pelėdos gamtoje daugiausia maitinasi pelėmis“, – paaiškina R. Malaškevičius.

Prakutusį pelėdžiuką „Alkestos“ administracijos vadovas išmokė ir skristi: „Atėjęs pamėtydavau jį į viršų, mankštinau, kaip mokėjau. Taip ir pradėjo skristi, – priduria. – Beje, naktimis pas pelėdžiuką atskrisdavo suaugusi pelėda – išgirsdavome pelėdos ūbavimą ir pelėdžiuko cypsėjimą. Manau, kad jie taip susikalbėdavo. Galiausiai, kai pelėdžiukas pasveiko ir pramoko skristi, tikėtina mama pelėda jį ir išsivedė – bent jau tokią gražią istoriją mes sau susikūrėme“, – šypteli R. Malaškevičius.

Rimo iniciatyva neapsiriboja vien jo kiemu. Pasak jo, kaime yra dar du tokie pat „pamišėliai“, kaip ir jis, kuriems irgi labai rūpi pelėdos – kad jos turėtų kur lizdus sukti ir jauniklius perėti.

„Su jais esame iškėlę septyniolika inkilų pelėdoms aplinkiniuose miškuose – kiekvieną kelių kilometrų atstumu. Pernai 12-oje inkilų buvo apsigyvenusios pelėdos ir išvedusios jauniklius“, – džiaugiasi Rimas.

Mūsų kolegos kuriamus inkilus, išgelbėtąjį pelėdžiuką ir kitus jo sodybos svečius galite pamatyti nuotraukų galerijoje.